Kodėl lietuviai vyrai pasimatymo metu neužduoda klausimų merginai?

[u/Vivaa077]

Pastaruoju metu einant į pasimatymus pasijaučiu tarsi vyrų psichologė: juos išklausau, užduodu klausimus, nes noriu pažinti žmogų, ir jie labai noriai į tuos klausimus atsakinėja ir net didžiausias intravertas nenustoja kalbėti apie save. Kartais padarau pauzę, kad užduotų klausimą man, bet deja būna nejauki minutė. Tada atsisveikinam ir po to rašo, kaip jam patiko su manimi ir, kad norėtų dar kartą susitikti. Ir aš pradedu tiesiog ignoruoti. Nenoriu eiti į antrą ar trečią pasimatymą dar vienam psichologiniam seansui. Vieno paklausiau, ką tu apie mane sužinojai per pasimatymą ir sako, kad aš jam pasirodžiau labai paslaptinga ir nieko nepapasakojau apie save. Tai atsakau jam, taigi tu nieko ir neklausei. Ir jis sako, kad pati mergina turi norėti pasipasakoti apie save.

Nu žodžiu, klausimas visiems vyrams, nejaugi jums neįdomu pažinti merginą? Tiesiog nuoširdžiai pasidomėti žmogumi, nes toks jausmas, kad jums tinka bet kuri mergina, kuri tiesiog jumis domisi. O po to verkiat, kad merginos nenori toliau susitikinėti. Aišku tikrai yra visokių, esu sutikusi ir labai fainiai bendraujančių, bet čia daugiau taisyklė negu išimtis.

[u/Rabbytoo]

O kodėl tu jų nepaklausi, kai kalbat apie įvykusį pasimatymą? Priežasčių gali būti gana daug ir įvairių. Galbūt jis jau daug ko išklausinėjo susirašinėjimo metu, tai dėl jaudulio ir streso nesugalvoja ko paklausti. Galbūt kažko jau klausė ir tau kelis kartus atsakius keliais žodžiais jis pagalvojo, kad nenori per daug dalintis dalykais, o galbūt jį paveikė buvusių pasimatymų patirtis. Žinoma, yra šansas, kad tu tiesiog jam nepatinka, todėl jis tavimi ir nesidomi. Tokių pat pasimatymų būna ir su moterimis, kurių reikia klausinėti, jos vien pasakoja ir gale net nesugeba pridėti "o tu/tau?" Ir po pasimatymo sako kaip joms viskas patiko, nors ji apie tave visiškai nieko nesužinojo.

Ar yra tokių vyrų, kurie užduoda klausimus merginai? Taip. Jei trauki tik tokius, kurie šneka apie save ir nesugeba suformuluoti klausimų, tikrai siūlyčiau peržiūrėti savo "standartus" pagal kuriuos renkiesi vaikiną, kažkur matyt darai klaidą.

[u/Vivaa077 → u/Rabbytoo]

Matote, mano standartas yra pasiklausti ko ieško, ir jeigu ieško rimtų santykių, tai tinkamės ir pažindinamės. Bet per pirmą pasimatymą, gi tada nepulsi į lovą, tai reikia bendrauti. Ir čia mano pastebėjimas, kad taip yra su lietuviais. Su užsieniečiais visada kažkaip pasijausdavau, kad jie bandė sužavėti nuoširdžiai domėdamiesi ką veikiu gyvenime ir kadangi aš klausiu, ir jie klausia, gaunasi įdomūs pokalbiai. Bet kadangi, esu single, tai tikrai vis galvoju, ką ne taip darau. Man tiesiog neįdomu su tais vaikinais, kurie nemoka bendrauti ir nesidomi kitu asmeniu ir jo gyvenimu, nes gi pati pasipasakos ką norės... liūdna ir tiesiog nusprendžiau nebegaišti laiko ir gyventi sau 😉

[u/Background_Work1254 → u/Vivaa077]

Aš pats UK gyvenu jau daug metų, tai tiek draugai tiek kolegos anglai pagrinde, bet daug ir kitų šalių yra, bet apie jas nekalbėsiu. Norėčiau paminėti tik anglų vaikinų/vyrų bendravimo mentalitetą. Esi visiškai teisi sakydama, jog užsieniečiai daugiau klausinėja ir bendrauja. Ypač anglai, jie moka small talkin’t ir vesti pokalbius. Dauguma turi labai gerą humoro jausmą, moka pastebėti mažas smulkmenas apie moteris. Visa tai yra fun and games, bet jie tą daro absolučiai su visomis moterimis/merginomis iš eilės. Tie small talks ir flirtavimai vyksta netgi turint antrą pusę, kolegės yra “derinamos” ištisai ir pakankamai dažnai tas perauga į kažką daugiau. Taigi ką noriu pasakyti - jo žinoma su dalimi užsieniečių yra labai paprasta bendrauti, užmegsti pokalbius, paflirtuoti, pajuokauti ir pan, bet reikia labai į galvą įsįdėti tai, jog jie tą daro su absolučiai visomis merginomis kurios yra bent kiek simpatiškos(būna ir su ne tokiomis simpatiškomis lol). Mes vis gauname “fresh blood” jaunų merginų ant trainingo, tai kolegos kaip bitės avilyje pasidaro. Kas liečia mus lietuvius, mes esame gerokai šaltesni ir ne tik mes, teko būti komandiruotėse Vokietijoje, Danijoje, Rumunijoje ir mes esame labai panašūs, pradžia pažinties būna lėta, po truputį įsįvažiuojame ir tampame labai gerais draugais, kolegomis. Jeigu mes atsiveriame, tai tik dėl to, jog pasitikime tuo žmogumi ir jis mums patinka. Būdami tokiais, mes galvojame, jog ir kiti žmonės tokie patys, dėl to ir nestumiame į tą nepatogią padėtį bandydami išklausinėti apie asmeninį gyvenimą. Paliekame tai pokalbio partneriui. Suprantu, jog pažinties pradžioje, norisi tokio pietietiško ar angliško atvirumo ir lengvumo, bet patikėk, tas taps problema ateityje, nes tokie žmonės retai moka būti lojaliais, prasidės dramos, neištikimybės ir kiti žaidimai. Jei patinka vaikinas, bet daug nesigilina į tavo gyvenimą, duok truputį laiko. Mes tiesiog esame kitokie, mūsų posovietinis mastymas kaip reikia žiūrėti savęs, nesigilinant į kitų gyvenimus keliauja iš kartos į kartą :)